Pasiekėme šio sezono kulminaciją – Tarp Dviejų Aušrų kolektyvas minės 10-ąjį gimtadienį. Net sunku patikėti, kad visi drauge išgyvenome dekadą šokių, hedonizmu kvepiančių aušrų ir pagiriomis trenkenčių vakarų. Viskas, kas visus laikė šiuos metus – draugystė, meilė šokiui ir house muzikai.

Vaikinai, 10 metų aušrų. Ką jums asmeniškai reiškia toks, sakyčiau, solidus laikotarpis?

Edgaras: Žinok, labai greit prabėgo, sunku suvokti. Atrodo, dar visai neseniai viskas prasidėjo, bet pažiūrėjęs į vakarėlių metraštį supranti, kad iš tiesų tiek daug visko nutiko. Per tiek laiko galima ir vaiką užauginti. 

Šarūnas: Tie dešimt metų, gal ir kiek ilgiau, man irgi labai greit prabėgo. Gali sakyti, kad tai nėra labai didelis laiko tarpas, bet muzikoje, mano akimis, tai tikrai yra ganėtinai daug. Su kolege Monika kaip tik prieš keletą dienų kalbėjome, kad atlikėjų rotacija šioje scenoje yra išties didelė, tai net keista suvokti, kiek per visą šitą kelionę žmonių teko sutikti. Kai pradėjau groti, man buvo kokie 20-imt metų, ilgainiui ėmėm organizuoti vakarėlius ir kviestis svečius – galvoju dabar, kad daugelis jų turbūt jau ir karjeras pabaigę. Pavyzdžiui, Borrowed Identity – įdomu, dar groja? 

Edgaras: Groja, groja. Dar vakar naują jo gabalą radau. 

Šarūnas: Iš tikrųjų, didžioji dalis atlikėjų, kurie tuo metu buvo labai aukštai, dabar yra dingę. Na, žinoma, yra likusių, bet jų tikrai labai mažai. 

Edgaras: Dešimt metų atgal, kai pagalvoji, mes patys buvom visiški vaikai. Atsimenu, kaip su Šarūnu dviese išsigandę eidavom į susitikimus, nes žinodavom, kad kažkokiu būdu reikės paprašyti pinigų už grojimą. Ir kiekvieną kartą Šarūnas sakydavo „Balsy, tu kalbėk“. Nors prašydavom išties vaikiškų pinigų – 200 litų, kad galėtume išsinuomoti aparatūrą ir dar ką nors atsigerti to paties vakaro metu. Ir krisdavom į tuos minusus, nes už įėjimą neimdavom pinigų. 

Šarūnas: Matai, pinigai mums niekuomet nebuvo esminis dalykas. Visad norėdavom susimokėti atlikėjams, pasiimti degtinės ir gerai praleisti laiką. Tiek ir užtekdavo. 

Edgaras: Kai po pertraukos grįžom į sceną, tuomet tuos pinigus ir pradėjom uždirbti. Pamenu, darėm tokį kalėdinį vakarėlį ir net patys pasimetėme supratę, kad mums liko pinigų. Bet taip, paantrinčiau Šarūnui – mūsų idėja niekada nebuvo apie pinigus. Viskas buvo apie emocijas, potyrius ir draugus. Scena tuo metu buvo labai maža, tokia draugų susitikimų vieta. O Kaune vakarėlių beveik išvis nebūdavo. 

Šarūnas: Dabar va ateina penktadienis, gali rinktis – eiti į Lizdą ar dar į kokią vietą Kaune, o seniau pasirinkimo nelabai buvo. Penktadieniais dažniausiai patys patys ir organizuodavom šokius, kviesdavom visus draugus. 

O kaip gimė  Tarp Dviejų Aušrų idėja?

Šarūnas: Jeigu neklystu, Lencas Ausra (Mato sugalvotas personažas, tą ir patys tik kiek vėliau sužinojome) organizavo pirmąjį vakarėlį, kurio pavadinimas buvo „Tarp Dviejų Aušrų“.

Edgaras: Mes abudu su Šarūnu pirmame vakarėlyje nedalyvavome. Pamenu, Lencas visus kvietė, bet aš jo drauguose neturėjau, tai pakvietimo ir negavau. Kitas vakarėlis vyko Kultūroje – dar prieš kelias dienas pasidalinome video atsiminimu „Tarp Dviejų Aušrų“ socialiniuose tinkluose. Bet nemanau, kad Lencas tuo metu manė, kad kažkas iš to gausis – tiek vakarėliai, tiek visa komanda.

Šarūnas: Aš irgi nemanau, kad tikėjosi. Jis išvis pačioje pradžioje grojo breaksus ar kažką panašaus. 

Edgaras: Pati pradžia apskritai buvo toks muzikinis virsmas. 2011 m. visi grojo drum and bass, dubstep ir breaksus – tie metai buvo toks perėjimas iš stilių. Taip pamažu ir susirinkom. 

O kaip manote, kas jungia/sujungė visus jūsų komandos narius?

Šarūnas: Nuskambėsiu labai kvailai, bet gal alkoholis? Tai buvo visiškas hedonizmas vakarėliuose. 

Edgaras: Iš tikrųjų, tai tiesiog norėdavom nusirauti. Penktadienį susitinki ir sekmadienį atsisveikini. O tada lauki kito savaitgalio. 

Šarūnas: Visada iki galo varydavom. Žinai, studentavimo laikas, norisi papildomų veiklų. O studentų finišo tiesioji visų vienoda – iki galo. 

Edgaras: Taip, taip. O ir pinigų nebūdavo. Bet stengdavomės apie tai negalvoti, palikdavom visa tai pirmadieniui. 

Šarūnas:  Meniu racionas tikrai nebuvo toks, kaip dabar – tekila, meskalis ir panašiai. Pamenu, net vakarėlį pavadinimu „Paskenduolė“ esame turėję – į taurę įpili alaus, įmeti degtinės šotą ir geri. 

Edgaras: Šarūnai, iš tikrųjų mesdavom viską, kas papuldavo po ranka. 

Ar turite konkrečią idėją ar nuotaiką, kuria visi drauge norite perteikti? 

Edgaras: Man atrodo, visuomet fokusuodavomės į laisvę. Norėdavom ištransliuoti tai, kad mūsų vakarėlių metu galima daryti truputėlį daugiau. 

Šarūnas: Kalbant apie muziką, tai mes visuomet buvom tokios šviesesnės muzikos atstovai. Nors, iš idėjos, mes niekada nebuvome tik apie house muziką – visada norėdavom įvairovės. 

Edgaras: Groovy and happy stuff. Nuo pat pradžios buvome už tai, kad darytume labai šviesius dalykus. Nuo pat pradžios aš norėjau labiau disco ir house dalykus daryti, o Šaras linko link techno – turbūt dėl to vienu momentu ir buvome sustoję. Bet eigoje muzika keitėsi ir mes visada išlaikėm tą gerą nuotaiką. Dabar, žinoma, labai tamsūs laikai, bet to pozityvo vis tiek norisi išspausti. 

Šarūnas: Aušros yra apie šviesą. Iš esmės, imame house muziką ir siekiame visų šio žanro muzikos pakraščių – nesvarbu tai būtų breaksai ar dar kas kitas. Jeigu grosi sunkiai, vis tiek paleisi kokį lengvesnį gabalą. Nesakom, kad esame kažkokie techno atstovai, nes visados save tapatinom su house muzika – tapatinamės ir dabar. Pavyzdžiui, kiekvieną sezoną turime ir kažkokį disco atlikėją tam, kad neprarastume to, ką sukūrėme. 

Edgaras: Pamenu, kai tik susikūrėme feisbuką, Nerijus aprašyme parašė „Kaunas Groovy Community“ – net ir dabar geriau nepasakyčiau.

Dabar truputį nostalgijos. Ar prisimenate pirmąjį vakarėlį, kuriame teko groti kartu? Vieną linksmą, kitą liūdną.

Edgaras: Galiu nuo liūdno pradėti. Buvo koks antras sezonas Lizde ir pradėjome kviestis atlikėjus iš užsienio. Mano iniciatyva pakvietėme tokį vieną atlikėją iš kurio labai daug tikėjomės, daug svaigome. Iš tiesų maniau, kad būs vakarėlių vakarėlis. Viskas prasidėjo nuo to, kad nežinojome, kur nusivesti jį pavalgyti. Mes visi tokie truputį kaimo vaikai, tik Matas iš miesto, kuris gal ir suprato dalykus. Pamenu, atvarė tas bičas ir sako – „Aš nevalgau gliuteno“.  Kas tas gliutenas? Nei vienas nebuvome apie tai girdėję. Galų gale su Žilvinu svečią vedėmės į Bernelių užeigą. Jis valgė bulvytes. 

Po to prasidėjo vakarėlis. Jis atsistojo groti ir pasigirdo toks jazz house. Jeigu sėdėtum kokioje Kultūroje ir valgytum cezario salotas, gal ir nieko būtų. Toks foninis skambesys. Bet turbūt ne klube. Žmonės ėmė žvalgytis, niekas nesuprato, kas vyksta. Buvo toks didžiulis chaosas, kad ir patys nežinojome ką daryti. Vakarėlis buvo toks prastas, o mes tiek daug tikėjomės. 

Šarūnas: Aš tai linksmiausią noriu prisiminti. Buvo antri ar treti mūsų metai Lizde. Vakarėliai ėjosi labai sunkiai, nors ir tikrai smagūs buvo. Atsimenu, turėjome Lehult showcase – atvyko toks Liem, kuris buvo išleidęs gabalą, kuris vasarą skambėjo visur – gabalų gabalas. 

Edgaras: Net Ben Klock tą gabalą grojo savo techno setuose. 

Šarūnas: Nu tikrai metų gabalas. Atsivežėm tą Liem ir jo draugą, padarėm showcase ir sulaukėm labai daug palaikymo, daug lankytojų. Paleido tą gabalą ir visi buvo lyg kažkokioje euforijoje – visi dainavo, rėkė, šoko. Man atrodo, kad tai buvo tas kirtinis vakarėlis, nuo kurio ir įsivažiavo Aušros. 

Edgaras: Aš dar norėčiau prie to linksmo vakarėlio pridėti. Atsimenu tą momentą, kai supratau, kad mes patys iš savęs traukiame žmonės, nes esame fun dudes.

Šarūnas: Čia turbūt tada, kai užsidarė Suflerio būdelė ir atsidarė Kultūra? Pamenu, kad tuo metu nebeturėjome, kur daryti vakarėlių Kaune. Žinojome, kad Pakas ir Žilvinas greitu metu atidarys klubą, tai tiesiog laukėm. 

Edgaras: Gali būti. Pamenu, kad buvo pertrauka. Dar kažkaip Suflerio būdelė vėl atsidarė, buvo Kalėdos, o mes darėme vakarėlį. Tą kartą prašėme pinigų už įėjimą. Jeigu neteko pabuvoti ten, turbūt svarbu paminėti, kad vietos ten labai mažai – šokių aikštelėje labai susiglaudus galėjo tilpti kokie 70-imt žmonių. Tą vakarą pas mus atėjo apie 250 žmonių. Buvo išties nerealus vakarėlis. Pamenu, žmonės kalbėjo, kad tą vakarą sprogo nuoširdumo bomba. Ir dar pinigų užsidirbom. 

Šis vakarėlis taip pat buvo kertinis, kuris parodė, kad mes galime rizikuoti ir investuoti pinigus, kurių patys neturime. Buvom studentai, bet supratom, kad tikrai galim. Nuo tada ta kreivė ir ėmė kilti. Žodžiu, buvo smagu, iki šiol tai atsimenu besišypsodamas. 

Paveikiausias/svarbiausias svečias, kurį kada nors yra tekę atsivežti į savo renginių seriją? Tiek Lizde, tiek Kablyje.

Edgaras: Tuo momentu buvęs labai didžiulis vardas – Lone iš  R&S records. Jį buvome atsivežę į Kablį. Tuo metu jis buvo mano idealas. Dar tuo metu nebuvo Kablio valdžios, aš buvau atsakingas už tą svečią. Iš to džiaugsmo padauginau alkoholio, daug su juo prisifotografavau ir elgiausi tikrai ganėtinai paaugliškai iš to džiaugsmo. Jaučiausi kaip maža mergaitė, nes man jis labai svarbus buvo. O šiaip, tai net nežinau, visi svarbūs. Vis tiek stengiesi atsivežti tai, kas tau patinka, ko pats klausaisi. 

Šarūnas: Aš sakyčiau, kad Roza Terenzi. Į Palangą. Didžiulis vakarėlis buvo, daug žmonių atėjo. Manau, kad pasikvietėme ją laiku ir vietoje. Taip pat LSDXOXO – turbūt vienas įdomesnių veidų, kurį turėjome per visus metus. 

Edgaras: Iš esmės, Roza Terenzi turbūt buvo viena iš tų atlikėjų, po kurios atvykimo supratome, kad nereikia bijoti vežti kažkokio kitokio skambesio. Negrojo ji house – labiau electro, bet tokį groovinį. Įdomesnis skambesys buvo, patys tuo kvėpavome. 

Šarūnas: House ilgainiui pats iš savęs išsikvėpė ir tapo ganėtinai monotoniškas. O kai muzikos stilius kiek išsisemia, reikia imtis kažką kito. Atsimenu, visi pykdavo, kad mes to house nebeatsivežame, gi house serija. 

Edgaras: Visi aplink tą house vaikšto, ta tematika išlieka. Jeigu ir intensyvesnė muzika, ta energija, siela vis tiek išlieka. Taip, LSDXOXO techno buvo, bet retkarčiais reikia ir to.

O ko dar neatsivežėte, bet labai norėtųsi? 

Edgaras: Jeigu kalbam apie tai, ką norim atsivežti, ir žinom, kad galim daugiau sau leisti, tai aš visuomet metu savo Mall Grab kortą. 

Šarūnas: Apie svajones. Manau, kad mes pasiekėme tą lygį, kai artėjame link visų svajonių išsipildymo. Aušrose dar norėčiau išvysti Avalon Emerson ir Ben UFO. O jeigu visiškai svaigstame, tai pirmi sąraše tikrai būtų Larry Heard, Mrs Fingers ir Theo Parrish.

Edgaras: Iš naujų atlikėjų, dar norėčiau Overmono.

Šarūnas: Nepamirškime ir Joy Orbison. Jis labai didelis vardas, bet mes ir patys suprantame, kad tai turbūt ne tik ne mums, bet ir ne mūsų rinkai. Bet per artimiausius dešimt metų pasistengsime juos visus atsivežti. Norėčiau, kad per dvidešimtą gimtadienį nebebūtų ką vežti ir patys būtume vakaro headlineriai. 

Jūsų kolektyvo guilty pleasure.

Edgaras: Jeigu nuoširdžiai, po vakarėlių dažniausiai klausom lietuviško lievo popso. 

Šarūnas: Klausome lietuviškų jaunystės muzikų. Nesame tie afterių didžėjai, kur vienas po kito leidžiame po kokius penkis gabalus. Esame tie šviesiosios house muzikos atstovai, tai mums labai reikia linksmų dalykų. Vakarėlis yra vakarėlis ir mes su juo iki galo.

Kuo jūsų gyvenime svarbus Tarp Dviejų Aušrų kolektyvas?

Edgaras: pradėsiu nuo to, kad pačioje pradžioje viskas buvo kitaip – su kitais buvome geresni draugai, su kitais mažesni, tačiau tas kolektyvo branduolys išliko geriausiais draugais. Ir viskas. Aš žinau, kad jeigu man kada reikės kokios pagalbos, galiu kreiptis į bet kurį komandos narį žinodamas, kad visada sulauksiu pagalbos. Viskas yra apie draugystę. 

Šarūnas: Paantrinsiu. Tai ir smagiausia – nuo pačios pradžios niekas nebuvo apie pinigus. Ne tai, kad mes čia dabar milijonus uždirbam, bet. Tikrai visko per tuos dešimt metų nutiko, bet iki šiol visi labai artimai bendraujame. Jeigu negrojame, vis tiek kartu laiką leidžiame. Esame geriausi draugai.

Grįžtant prie pirmo klausimo, tai taip – tai ilgas laiko tarpas. Ir aš nežinau, ar muzika laiko mūsų draugystę, ar draugystė laiko tą muziką. Laimėje ir nelaimėje. 

Ei, matau, kad čia į pabaigą mes. Dar galima mamai linkėjimus perduoti? 

Edgaras: Ir Lizdui. Konkrečiai – Pakui ir Žilvinui. Didelis ačiū jiems, nes nuo pačios pradžios jie mumis labai tikėjo, skatino viską daryti. 

Šarūnas: Net jeigu ir krisdavome į minusą (o taip tikrai yra buvę), jie visuomet mus palaikydavo. Tikrai kartas nuo karto užsiparindavome, bet visad motyvuodavo nepasiduot. Mes irgi taip darysim, kai jie pasens. Bus atsilyginta. 

Edgaras: Su malonumu. Mūsų tikrieji krikštatėviai. 

LT