Neparmušamų ir nepastumiamų didžėjų serija su Jägermeister grįžta. Šįkart – su dar vienu ąžuolo lapų vainiko vertu žmogumi V.

V, kada pradėjo rūpėti muzika? Ar kaip ta aistra susiformavo?

Muzikos mano vaikystėje buvo mažai. Mama daug skaitė ir nuolat vaikščiojo į teatrą, tačiau muzika namuose skambėdavo retai. Dažniausiai per radijų ar televizorių. Užtat per šeimos šventes į svečius iš Klaipėdos atvažiuodavo dėdė – kompozitorius ir muzikantas Remigijus Šileika. Skirtingomis progomis ir vis skirtingose vietose jis mums pagrodavo pianinu, saksofonu, o dažniausiai – „puške“ ar dar kitaip vadinamu akordeonu. Galbūt dėl to ir pamėgau muziką, susibūrimus ir gyvenimo šventimą kartu. Pamenu viską – ir laukimo jaudulį, ir pasiruošimą, ir kalną paltų miegamajame (ant pakabų nebetilpdavo svečių apdarai), ir pilnus namus muzikos, šurmulio bei juoko. Vis norisi atgaivinti ir pakartoti tas bendro būvimo, džiaugsmo akimirkas – nesvarbu, tektų klausytis muzikos ar planuoti dar vieną progą.

Ar prisimeni pirmąjį reivą, kuriame teko dalyvauti? 

Neatsimenu. Iš tikrųjų, niekada nebuvau didelis reivų fanas. Visų pirma, tai vienas tų terminų, kuris labai skirtingiems žmonėms reiškia labai skirtingus dalykus. Tik paauglystėje mėgau ir grojau Hardcore, Gabber, Jungle, Drum n Bass žanro, kitaip sakant, reivo muziką. Sulaukus 20-ies, širdies ritmą permušantys dūžiai nebeimponavo, norėjosi kažko subtilesnio.

Antra, reivai, kaip renginiai, vykstantys ne klube, dažniausiai klesti ankstyvosiose scenos vystymosi fazėse, pasižyminčiose gaivališkumu, energija, tam tikru DIY aspektu ir, tenka pripažinti, neprofesionalumu. Savo laiku lankiau pirmuosius Lietuvos reivus – nuo renginių Sovietų armijos apleistose Klaipėdos kareivinėse, kur reiveriai peiliais gynėsi nuo vidun patekusių agresyvių marozų, iki Sagos organizuotų mega festivalių Vilniaus „profsajuzuose“, „Kablyje“ ir net kažkuriuose KTU rūmuose prie Ąžuolyno. Pamenu, būtent tame vakarėlyje vienas šokėjas man pasakojo, kad mokytojai negali nieko jo išmokyti, nes nėra bandę jokių kvaišalų. 

Tiesą sakant, net ir tuomet, kai dar viskas buvo labai nauja ir įdomu, reivuose mačiau per daug darymo taip, kaip tik papuola – prastas garsas, mažai saugumo, random line-upai ir dar labiau random lankytojų kalbelės.

Mane, kaip renginių lankytoją ir organizatorių, laikui bėgant suformavo labai skirtingos patirtys – apsilankymai festivaliuose „The Big Chill“ Anglijoje, „Garden Festival“ Kroatijoje, klube „Plastic People“ Londone, „Robert Johnson“ Ofenbache, „Weekend“ (prieš jam virstant „tourist trap“), „Kantine am Berghain“ Berlyne ir panašiai. Ir nei vieno iš jų nepavadinčiau reivu. Tai buvo ilgas domėjimosi ir sąmoningėjimo procesas, kuris vis dar tęsiasi. Neišgyvenau kažkokios vienos šokių aikštelės epifanijos.

Muzikinis intarpas:

https://youtu.be/XigDPbD1oXg

https://youtu.be/XByJyC-HkSs

Galbūt yra koks nors vakarėlis, kuris iki šiandienos vis dar yra įstrigęs jūsų galvoje? Iš linksmosios pusės.

Kai dar gyvenau Briuselyje ir nuolatos grįžinėdavau į Vilnių, vieną kartą esu praleidęs 3 skrydžius atgal. Nelabai tuo didžiuojuosi. Bet jeigu reikia rimto įrodymo, kad buvo tikrai linksma, – 3 kartus atidėtas išvykimas turėtų būti šioks toks rodiklis.

Galbūt yra koks nors vakarėlis, kuris iki šiandienos vis dar yra įstrigęs jūsų galvoje? Iš liūdnosios pusės.

Retrospektyviai žiūrint, man liūdnokai atrodo ištisas mūsų scenos vystymosi etapas, kai, sparčiai augant šalies ekonomikai (maždaug 2000-ųjų pradžioje), į naktinį gyvenimą buvo įmesta daug korporatyvinių litų. Alkoholio, cigarečių, mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir nemažas kiekis kitų prekinių ženklų tiesiog piniguose maudė klubus, festivalius, promoterius ir pačius didžėjus. Tai sukūrė didelį matomumą ir paklausą, sukėlė honorarus, tačiau visi mano keisčiausi nutikimai – būtent iš to laikmečio. Ar pasirodymas didžiulėje scenoje prieš tuščią pievą „festivalyje“ Alytaus prieigose, ar setas Šakių prekybos centro rūsyje paskubomis įrengtame klube, ar išskirtinis Kalėdų šou Mažeikių kultūros rūmų salėje ir ilgas keistas pokalbis su jų direktore po to, nes ji „tikėjosi linksmiau“. Visi norėjo elektroninės muzikos pyrago, bet ne visiems pavyko jo atsikąsti – mat ne visi žinojo, su kuo ir kaip jis valgomas. Esame ne kartą su kolegomis smagiai pasijuokę iš visų šių istorijyčių, tačiau, mano akimis, jos turi ir liūdnąją iššvaistyto laiko, resursų bei galimybių sukurti kažką prasmingo pusę.

Grodami būnate savimi ar jaučiatės kažkuo kitu?

Niekas nebūna savimi, kai žino, kad yra stebimas ar stebima. 

Kuo patraukia kūriniai?

Geras menas turi transcendentinių galių. Anglų kalboje yra toks žodis „otherworldliness“. Gaila, kad lietuviškas atitikmuo „kitoniškumas“ nėra toks geras – kažkur pasimeta „pasaulis“ ar „kitapasauliškumas“. To perkėlimo į kitą dimensiją visur ir ieškau – tiek gabaluose, kuriuos groju klubuose, tiek muzikoje, kurios klausau laisvalaikiu, tiek naujuose leidiniuose, tiek senienose.

Muzikinis intarpas:

https://youtu.be/Zmj8w1tWKNQ

https://youtu.be/CxEuO0Zv5wI

https://youtu.be/BVSrOZIQpZU

Kuo jūsų gyvenime svarbus Opium Club? 

Tuo pačiu, kuo ir aš svarbus Opiumo gyvenime. Tiesiog vienas kitą papildome.

Paveikiausias svečias, kurį teko matyti už pulto klube? Tiek Opiume, tiek kitur kur nors kitur. 

Galbūt „Horse Meat Disco“ šutvė „Barbarella Discoteque“ festivalyje „Love International“ prieš kelis metus. Visi draugai nuėjo miegoti, o aš šokau. Nusiaviau batus ir šokau pagal visą tą jų Gay Disco. Man rodos, net truputį verkiau – buvo taip gera. Nežinau, ar tikrai tokie paveikūs buvo, ar man tiesiog pavyko tą kartą atsipalaiduoti iki galo. 

O ką labiausiai norėtųsi atsivežti į Lietuvą? O gal jau ir pavyko.

Jau pavyko ir mielai tai pakartočiau. 2016-ais metais į renginį „Love is the Message“ buvau pakvietęs šokių muzikos tyrinėtoją, knygų autorių, didžėjų, audiofilą, Rytų Londono universiteto profesorių ir šiaip fantastišką žmogų Tim Lawrence. Tik šįkart jį atsiveščiau su draugu bei kolega Jeremy Gilbert – jie kartu daro mano mėgstamiausią tinklalaidę „Love is the Message“. Ir atsiveščiau juos ne DJ setui, o išplėstinei paskaitai. Pakviesčiau visus savo draugus, kolegas ir visi drauge klausytume, diskutuotume bei išmoktume kažką naujo.

Informacinis intarpas:

https://open.spotify.com/show/18DJU8S2Z0yIHWtK6dqkVk?si=haOlpxmATnWqqe7ZerNiYg

Ar yra vietų, kuriose negrotumėte?

Man regis, profesinėje veikloje pasiekiau tokį etapą, kai vien iš paklausimo tono suprantu, ar verta veltis, ar ne. Ir tai nėra susiję su konkrečiais miestais, gatvių adresais ar įstaigų pavadinimais. Kalba eina apie požiūrį, vertybes ir profesionalumą.

Ar muzikos padangėje turite savo guilty pleasure?

Žinoma, kad turiu. Kai tik pasidaro liūdna, visada klausau ir žiūriu Angelo: https://youtu.be/3lE7ZHDzeeU

LT